Ši krizė yra ne pirma ir ne paskutinė. Pažvelkime, kaip žmonės elgėsi vienos iš didžiausių praėjusio šimtmečio pradžioje siautėjusios krizės metu.

Apibendrintai galima pasakyti, kad tuo metu valstybės vadovai žmonių energiją koncentravo į viešuosius darbus, kartais net beprasmiškus, tokius kaip „vieni griovį kasa, o kiti užkasa“. Buvo ir idėjų „fix“, pavyzdžiui, upių vagas nukreipti iš šiaurės į pietus. Bet buvo priimta ir daug protingų sprendimų bei padaryta gerų darbų, pavyzdžiui, vokiečiai nutiesė daug kelių, kuriais ir šiandien naudojasi. O lietuviai pradėjo statybas tuometinėje sostinėje Kaune. Kad perpardavėjai nelaikytų nenaudodami miesto žemės, valdžia įvedė žemės mokestį ir Lietuvos sostinėje užvirė visuomeninių pastatų, kurie ir šiandien puošia miestą, statyba.

Kai lieka tik dvi alternatyvos - išgyventi ar žlugti, atsisakoma net idealogijos, už kurią buvo pralieta daug kraujo. Taip, 1922 metais Leninas ėmėsi naujos ekonomikos politikos (NEP‘o) ir leido privačiam sektoriui atstatyti sugriautą ūkį. Todėl nebūkime didesni socialistai už Leniną ir krizės metu leiskime privačiai iniciatyvai reikštis šiuo metu valstybės valdomose ūkio srityse.

Kokią naudą duoda krizė?

„Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą...“ – sako liaudies išmintis. Tiek individas, tiek visuomenė, patirdami krizes, grūdinasi ir stiprėja. Krizinė situacija verčia mąstyti, ieškoti išeities ir veikti. Atkreipkite dėmesį į šalis, gyvenančias komfortiško klimato sąlygomis, ir šalis, kur ryškesnis skirtumas tarp karštos vasaros ir šaltos žiemos. Net tos pačios šalies šiaurinės sritys yra labiau išsivysčiusios, nei pietinės. Šiauriau gyvenantys šalies gyventojai kiekvienais metais ruošiasi krizinei situacijai - žiemai. Jei prisiminsime pasakėčią, tai, priklausomai nuo sąlygų, vieni praktikuoja „skruzdės“, o kiti „žiogo“ gyvenimo būdą. Tyrinėtojų ir analitikų nustatyta, kad daugelio firmų bankroto priežastis - ilgai trunkantis sėkmingas darbas. Tai pasitvirtina ir pas mus. Nuo krizės labiausiai kenčia neseniai klestėjusios nekilnojamo turto vystymo srityje dirbančios firmos. Mums naudingiausia pamoka - sunkmečiui reikia ruoštis nuolat. Ši krizė taip pat suteikė galimybę pamatyti, ką mes darome ne taip ir ko galėtume pasimokyti. Išradingiausiems ir energingiausiems žmonėms krizės periodas - tai saviraiškos metas. Jie gali įgyvendinti seniai brandintas protingas mintis ir idėjas, kurios gero gyvenimo metu paskęsdavo kvailumo jūroje. Dar iki krizės jie matė, kad einama ne tuo keliu. Todėl, kuo gilesnė krizė, tuo didesni pokyčiai turėtų įvykti seniai reformų laukiančiose švietimo, sveikatos apsaugos, infrastruktūros srityse. Jeigu švietimo ir sveikatos apsaugos srityse jau pasirodė keletas privačios iniaciatyvos daigelių, tai infrastruktūros, o ypač susisiekimo infrastruktūros, vystyme lieka totali valstybės monopolija. O kur monopolija, ten stagnacija. Panagrinėkime susisiekimo sistemą. Nuo sovietinių laikų susisiekimo infrastruktūrą vystyti išskirtinę teisę turi valstybė. Susisiekimo ministerijos užsakytas tyrimas (transp.lt. Veikla. Užsakomieji ir tiriamieji darbai) rodo, kad vien trijuose Lietuvos miestuose Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje 2007 metais dėl spūsčių praradome 4,67 milijardus litų. Tai sudaro apie 5% Lietuvos BVP. Šie nuostoliai bus kelis kartus didesni, jeigu juos suskaičiuosime visuose Lietuvos miestuose ir keliuose, pridėsime nuostolius, patiriamus dėl eismo įvykių, triukšmo, oro taršos, neišvystyto kelių tinklo, dar, kad važinėjame mažesniais greičiais ir didesniais atstumais ir dar, kad važinėjame automobiliais, kurių keleivių pervežimo savikaina yra kelis kartus didesnė, nei geležinkelių transporto. Palyginus su ES, Lietuvos BVP yra mažas, bet ne vien todėl, kad žemas našumas, o ir todėl, kad dalį jo paleidžiame dūmais. Visumoje Lietuvos miestų infrastruktūros plėtra išderinta: pristatyta per daug statinių ir per mažai gatvių bei privažiuojamųjų kelių. Sovietines eiles prie parduotuvių pakeitė eilės gatvėse.

Ką daryti, kad būtų atstatyta vystymosi darna bei įdarbinti dešimtys tūkstančių planuotojų, projektuotojų ir statybininkų, gautos investicijos iš užsienio? Sprendimas senas ir išbandytas: sudaryti galimybę šioje srityje pasireikšti privačiai iniciatyvai. Privati iniciatyva ir konkurencija daro stebuklus, tai akivaizdžiai matyti pasikeitusiame prekybos ir statybos socialiniame gyvenime. Tiesa, pastarąją bankų vykdoma politika įstūmė į nepavydėtiną padėtį. Bet statybų srityje dirbantys žmonės nesunkiai persiorientuotų į jai giminingą veiklos sritį.

Sistema, paremta privataus ir viešo sektoriaus bendradarbiavimu, sėkmingiausiai veikia Jungtinėje Karalystėje ir sudaro apie 80% visos ES praktikos. Pažymėtina, kad apie 80% bendradarbiavimo projektų sudaro susisiekimo infrastruktūros objektai. LRS informacijos analizės skyriaus pateiktoje medžiagoje sakoma, kad „viešo ir privataus sektoriaus bendradarbiavimas yra vyriausybės numatyto modernizavimo kertinis akmuo“, o „privataus finansavimo iniciatyva yra viena iš vyriausybės praktikos krypčių“. Įdomu dar ir tai, kad tai 1992 metais paskelbė konservatorių vyriausybės kancleris Normanas Lamontas. Būtų gražu ir naudinga, jeigu konservatorių vadovaujamas Seimas ir Vyriausybė susipažintų su savo bendraminčių patirtimi ir pasistengtų tai įgyvendinti Lietuvoje. Tada nereikėtų mūsų tautiečiams tiesti kelių ir statyti tiltų Anglijoje, Škotijoje ar Airijoje, bet jie galėtų darbuotis Tėvynėje, šalia savo artimųjų. 2001 metų duomenimis JK buvo pasirašyta net 450 privataus finansavimo iniciatyva vykdomų projektų, kurių sąmatinė vertė viršijo 120 milijardų litų, iš jų 40% teko transporto sistemos vystymui. Jeigu šias investicijas paskirstytume proporcingai pagal gyventojų skaičių, tai Lietuvos transportui vystyti privatus sektorius galėtų pasiūlyti 2,4 milijardus litų. Dar 1993 metais JK iždo pirmininkas Kenneth Clarke paskelbė apie privataus finansavimo kolegijos įsteigimą. K.Clarke manymu, privataus sektoriaus kapitalas turi būti pagrindinis ekonomikos vystymo šaltinis. Jis perspėjo, kad iždas nepatvirtins projektų, jei prieš tai nebus išnagrinėtos privataus finansavimo galimybės. Jis aiškiai pasakė, kad nori maksimaliai padidinti privataus kapitalo panaudojimo galimybes ir kad valstybės lėšos būtų skiriamos tik toms sritims, kuriose privatus kapitalas dalyvauti nenori.

Jei mūsų Premjeras ir Finansų ministerija perimtų šias nuostatas ir nesiblaškytų ieškant, kur pasiskolinti lėšų biudžeto deficitui padengti, kad galėtų pratęsti ankstesnį nerūpestingą gyvenimą, ekonomika grįžtų į normalų ritmą, nes verslo struktūros į pasikeitusią situaciją reaguoja operatyviai. Visuomenėje įsivyrautų darna, būtų patenkinti tiek darboholikai, tiek alkoholikai. Pirmieji, kad turi veiklos, antrieji – kad turi už ką išgerti.

Kokie scenarijai galimi Lietuvoje?

Visuomenės ir jai atstovaujamos valdžios elgesys atitinka individo ar verslo struktūros elgesį. Stengiamasi daryti tik dalinius veiklos pakeitimus, nesiimant radikalių pokyčių, siekiama gauti daugiau pajamų, mažinant darbuotojų skaičių ir kitas išlaidas. Didesnių permainų tikėtina sulaukti tik esant giliai ir ilgalaikei krizei. Šiuo metu Ūkio ir Finansų ministerijos domisi viešo ir privataus sektorių partneryste, kuriama teisinė bazė, diegiamos metodikos ir valdymo struktūros. Tačiau krypstama į valdomą, o ne į savaime besivaldančią sistemą. Valdžia nori Lietuvos žmones padaryti laimingais, neleisdama jiems tokiais tapti patiems. Nors pusę amžiaus trukęs eksperimentas įrodė, kad to padaryti neįmanoma, išskyrus nedidelę dalį „nusipelniusių gyventi geriau“. Nebandoma ieškoti paramos visuomenėje, ypač verslo sluoksniuose, kur sukaupta didžiausia ūkio vystymo patirtis. Todėl kelias iš aklavietės bus surastas, tik jeigu dabartinė valdžia laikysis dešiniųjų pažiūrų principų, o ne sieks kaip galima ilgiau išsilaikyti valdžioje.

Rinkėjų nušalinta socialdemokratinė valdžia, per savo gerai įvaldytą propagandinę sistemą, daliai visuomenės siūlo patį lengviausią būdą pagerinti savo padėtį vykdant visokias akcijas - pradedant langų daužymu, baigiant badavimu.

Nors verslininkams irgi būtų sveika sumažinti viršsvorį, o ir langų daužymą suorganizuotų geriau nei profsąjungos, bet verslo elementorius sako: mažai investuosi, mažai gausi. Todėl reikia apsiginkluoti kantrybe, protu ir nuoširdžiai padėti valdžiai, planuojant ir organizuojant ūkio atstatymą.

Dabartinės valdžios atstovų siūlomas viešo ir privataus verslo partnerystės modelis apima tik socialinės infrastruktūros objektus, kuriuos turėtų pastatyti privatūs investuotojai ir išnuomoti valstybės institucijoms. Bet tai tolygu pinigų skolinimuisi, o, kadangi Valstybė ir taip yra prasiskolinusi, mažai tikėtina, kad bus skolinama PPP pavidalu. Tikėtina, jog investuotojai norės tiesiogiai bendradarbiauti su paslaugų gavėju, nedalyvaujant tarpininkui - valdžios struktūrai. Todėl noriau bus investuojama į tiltus, kelius, geležinkelius, kur garantuota investuotų lėšų grąža, o ne į policijos nuovadų, ligoninių, mokyklų ar kalėjimų statybą, kur investicijų grąža žadama iš biudžeto.

Norėtųsi tikėti, kad racionaliems sprendimams nereikės laukti sekančios krizės. Pagrindo taip manyti teikia Premjero tvirtas charakteris, Ūkio ministro energija ir susisiekimo sistemai vadovaujančių liberalų ideologija. Jungtinėje Karalystėje taikoma privataus finansavimo iniciatyva bei privataus ir viešo sektoriaus bendradarbiavimo sistema galėtų pakeisti apverktiną padėtį Lietuvos susisiekimo infrastruktūroje ir taip išjudintų stagnacijos kaustomą ūkį.