Juozas Zykus (2008-10-27 „Metro naujienos“ Nr.9)

Galima paskelbti šūkį „Mažiau pragersim, prarūkysim, bet metro mes pastatysim“, tačiau daugeliui iš mūsų būtų per sunku. Visuomenė nepritartų jokioms rinkliavoms, finansavimui iš valstybės iždo. Iždas tegu lieka pensininkams, mokytojams, gydytojams.

Patikimiausias metro finansavimo šaltinis — tai pinigai, kuriuos paleidžiam dūmais. Du milijardai sudeginami eismo grūstyse ir du milijardus kainuoja kelionės lengvaisiais automobiliais. Iš viso keturi milijardai litų. Bet kaip investuoti pinigus, jei juos kasdien deginam? Čia mums gali padėti mūsų nelabai mėgiami kapitalistai, pas mus vadinami užsienio investuotojais.

Pamėginkim kartu su užsienio milijardieriais apskaičiuoti, kas ir kiek iš tokio sandorio gautų naudos. Vilniuje įrengus 30 km metropoliteną, grūstys išnyktų, nes pusė gyventojų keliones automobiliais pakeistų kelionėmis metro — tai rodo kitų miestų patirtis. Vadinasi, sutaupom tris milijardus litų. Tai mūsų pajamos. O kiek mokėtume investuotojui ir mus patogiai vežiojančiam operatoriui? Kaip jis atsiimtų investuotus pinigus, palūkanas už investuotą kapitalą? Kokias patirtų keleivių vežiojimo sąnaudas, koks pelnas grįžtų operatoriui?

Skaičiuojant Madrido metro statytojų kainom, 30 km metro kainuotų apie 4,5 mlrd. litų. Jeigu investuotojas norėtų šiuos pinigus atsiimti per 30 metų, kasmet jis turėtų gauti po 150 milijonų. Bendra palūkanų suma būtų didesnė už investiciją ir siektų šešis milijardus litų. Išdalinus proporcingai, reikėtų mokėti po 200 milijonų kasmet. Vadinasi, kapitalistui tektų 350 milijonai kasmet. Operatorius, kuris mus vežiotų, irgi turi gauti naudą.

Kaip rodo miestų, įsirengusių metropolitenus, patirtis, 60% miestiečių kelionių tenka metro. Pas mus tai sudarytų apie 200 mln. kelionių per metus. Jeigu Vilniaus bendruomenė (gyventojai ir savivaldybė) mokėtų tą pačią kainą už keleivio pervežimą, kokią moka savivaldybės įmonei „Susisiekimo paslaugos“ šiuo metu, t.y. apie tris litus, metro operatorius gautų 600 mln. pajamų. Sumokėjus 350 mln. investuotojui, liktų 267 mln. litų operatoriui. Pasaulinius analogus pritaikius Vilniuje, išeitų, kad operatoriaus sąnaudos vienai kelionei — vienas litas. Kelionių skaičių padauginus iš keleivio pervežimo sąnaudų, atėmus 200 mln. pervežimo sąnaudų, lieka 67 mln. pelno operatoriui ir mokesčiams valstybei. Valstybei 20 mln., operatoriui atitinkamai 47 mln. Čia skaičiuota vidutiniais dydžiais. Tikrieji atsiskaitymai būtų nustatyti operatoriaus ir investuotojo tarpusavio sutartimi.

Bet mes svetimų pinigų neskaičiuojam. Suskaičiuokim savus. Mes vietoj 3 milijardų išleistume 600 milijonus. Vadinasi, nieko neįdėję, iš šio sandorio kasmet gautume 2,4 milijardo. Tai suma, du su puse karto viršijanti miesto iždą. Skaičiuojant galėjo būti paklaida, bet ne milijardinė.

Kyla klausimas — kodėl tokio sandorio nesudarome? Kodėl atsisakome kitų šalių pasiūlymų ieškoti pelningų sandorių? Kodėl daug turtingesnės šalys neatsisako kitų šalių investuotojų pinigų? Gal todėl jos ir turtingos?

Politikai kaunasi už kiekvieną iždo milijoną, o nepastebi dūmais virstančių milijardų. Nemaža dalis nepajėgūs to suprasti. Kiti tingi mąstyti, skaičiuoti, o juo labiau ką nors daryti. Kol mums skolina, skolinamės, o po mūsų — nors ir tvanas. Išsirinkom naują valdžią, žadančią valdymo pokyčius. Reikia tikėti ir ruoštis sekantiems rinkimams — savivaldybės rinkimams.