Londono požeminio transporto istorija — tai laipsniškai kylanti evoliucijos kreivė. Londono metro buvo pirmasis miesto požeminis geležinkelis, vežantis keleivius. Nors Atlantic Avenue Tunnel Niujorke atidarytas 1844 metais kartais vadinamas „seniausiu pasaulyje metro tuneliu“, tačiau jis neturėjo stotelių ir buvo naudojamas ilgoms distancijoms kaip priemiesčio susisiekimo sistema.

Pirmoji XIX amžiaus pusė pasižymėjo dideliu bėginio transporto paslaugų vystymusi Londone. Daug pagrindinių linijų buvo formuojamos atokiau nuo Londono miesto centro. 1830 metais nutiesus „The New Road“ kelią (dabartinė Farlingtono gatvė), buvo planuojama įrengti geležinkelio maršrutą išilgai River Fleet slėnio. Geležinkelio transporto karštligės metu buvo teikiama daugybė negilaus požeminio geležinkelio schemos variantų, neutralizuojančių augančias eismo spūsčių bei sprendžiančių susisiekimo problemas: keletas tokių schemų pasiteisino ir nuo 1844 metų buvo pradėtos įgyvendinti.

1851 metais kompanija Great Western Railway pristatė Fleet Valley schemą jungiančią Paddington'ą su miesto centru. Paddington'as buvo toliausiai nutolęs rajonas nuo miesto centro iki pagrindinio geležinkelio tinklo šakų. Siūloma linija buvo pavadinta „Bayswater, Paddington and Holborn Bridge Railway“, bet greitai buvo pervadinta į „North Metropolitan Railway“. Atsižvelgus į tai, kad linija buvo išplėsta į Paddington'ą vakaruose, o į miesto centrą rytuose, galiausiai 1854 metų rugpjūtį, schema buvo pertvarkyta ir pavadinta „Metropolitan Railway“.

Linijų statybos buvo atidėtos keletai metų dėl lėšų trūkumo. Galiausiai 1860 metais vasario mėn. prasidėjo metro statybos darbai atviruoju kasimo būdu, vadovaujami žymaus geležinkelio transporto inžinieriaus Džono Faulerio (1817-1898). Pirmoji metro linija atidaryta 1863 metais sausio 10 d. Pirmuosius keletą mėnesių nuo atidarymo, linija aptarnaudavo daugiau kaip 26 tūkst. keleivių per dieną.

1864 m. birželio mėn buvo atidaryta Hammersmith ir City Railway linija tarp Hammersmith'o ir Paddington'o. 1865 m. gruodį rytinė metro linija pratęsiama į Moorgate Street, vėliau atidarytos kitos metro linijos šakos į Swiss Cottage'ą, South Kesington'ą ir Addison Road'ą. 1880 m. požeminės linijos pasiekė Chesham'ą, Hounslow'ą, Wimbledon'ą, Whitehapel'ą, New Cross'ą. XIX amžiaus pabaigoje metro linijos plačiai išplito toliau nuo Londono iki Aylesbury'o, Brill'io, taip sukurdami naujus į priemiesčius orientuotus metro maršrutus.

Tobulinant tunelinių skydų, elektros traukos, giluminių tunelių po žeme brėžinius bei įrengimo technologijas, vėliau trasos imtos statyti dar giliau po žeme. Toks įrengimo būdas reikalavo kur kas mažiau žemės paviršiaus niokojimo, be to, tai buvo pigesnis bei žymiai priimtinesnis įrengimo būdas, nei atviras kasimas. 1890 m. buvo atidaryta pirmoji pasaulyje gilaus tunelio tipo metro linija, kuri driekėsi tarp Stockwell'o ir King Williams Street'o. Apie 1900 m. linija buvo ištęsta iki Clapham Common'o pietuose ir Moorgate Street'o šiaurėje.

Metro linijos buvo ne tik didelių keleivių srautų pervežimo tinklas. II-ojo pasaulinio karo metu, kuomet buvo bombarduojamas Londono miestas, giluminės metro stotys ir tuneliai buvo išnaudojami kaip skydai nuo oro oro atakų. Maža to, nebaigtas statyti Central Line išplėtimo ruožas buvo panaudotas kaip požeminė orlaivių bazė. Uždaryta Brompton Road stotis buvo panaudota kaip gynybos nuo oro atakų valdymo centras. Uždarytoje Down Street stotyje nuo oro atakų laikinai slėpėsi Winston'as Churchill'is, kol buvo statomas Karo Kabinetas (dabartinis Churchill'io muziejus) ir pan.

Taigi nuo tada, kai 1863 metais geležinkelio transporto karštligės metu buvo atidaryta pirmoji pasaulyje požeminė metro linija Londone ir atsirado metropolitenas, metro linijų tinklas šiame mieste plečiamas ir šiandien. Dėl to šiuolaikinis Londono metro puikiai aptarnauja milžiniškus keleivių srautus.