Apie tramvajaus linijos tiesimo Vilniuje avantiūrą jau yra kalbėję ir rašę transporto ir eismo specialistai, tai pat šio straipsnio autorius. Deja, užuot pateikusi motyvuotus atsakymus į pareikštas kritines pastabas, tuometinė Vilniaus savivaldybė išleido lankstinuką „Greitasis Vilniaus tramvajus“, kuriame ir toliau klaidina sostinės gyventojus. Lankstinuko paskirtis – „demaskuoti“ mitus apie tramvajų, tačiau jo autoriai, siekdami atitraukti visuomenės dėmesį nuo svarbiausių dalykų, kuria naujus mitus.

Stengdamiesi paneigti nuomonę, jog tramvajus yra atgyvenusi transporto priemonė, jie teigia, kad tramvajus buvo grąžintas į Londoną, Paryžių, Dubliną ir kitus miestus, tačiau pamiršta pridurti, jog Londone šie planai sulaukė didžiulio gyventojų pasipriešinimo. Londoniečiai pagrįstai būgštauja, jog tramvajus smarkiai sutrikdys automobilių ir kitokio transporto atkarpas, todėl vairuotojams teks sukti į šalutines gatves. Pragaištingų pasekmių turės ir daugelį metų truksiantys tramvajaus linijos statybos darbai, nukentės šio Londono dalies verslas, mat parduotuvių ir paslaugų įmonių negalės pasiekti nei tiekėjai, nei klientai. Apie Paryžiaus tramvajų iškalbingai byloja tas faktas, jog šiame mieste tramvajus perveža tik 1,9 proc. visų keleivių. Be to, nė viename iš lankstinuke minimų miestų nėra gerai išvystyto troleibusų tinklo.

Lankstinuke bandoma paneigti teiginį, jog nutiesus tramvajaus liniją kitų transporto priemonių eismas Kalvarijų ir Pylimo gatvėmis būtų uždraustas. Atseit „beveik visoje tramvajaus trasoje, išskyrus nedideles atkarpas Pylimo g., kito transporto eismui numatyta palikti po 1-2 eismo juostas viena kryptimi“. Ir čia pat pridedama schema, kurioje matyti net 6 eismo juostos – dvi tramvajaus ir po dvi iš abiejų pusių. Kyla klausimas, kurioje Kalvarijų ir Pylimo gatvių atkarpoje įmanoma įrengti 6 juostų trasą neišgriovus abipus stovinčių namų? Ir ką reiškia frazė „išskyrus nedideles atkarpas Pylimo gatvėje“? Juk visiems puikiai žinoma, kad visose Jogailos, Pylimo, Gėlių ir Sodų gatvėse įmanomas tik 3 arba 2 eilių eismas, vadinasi, įrengus tramvajaus liniją, ten nebeliks vietos nei troleibusams, nei autobusams, nei mikroautobusams. Tai pripažįsta ir Vilniaus savivaldybės įmonės filialo „Vilniaus tramvajus“ (jau įkurta ir tokia įstaiga, nors tramvajaus dar nė padujų) direktorius J. Čekurašvilis, teigiantis, jog „kebliose atkarpose...gali būti svarstomas ir eismo apribojimas“. Ar tai reikštų, kad prieš „keblią atkarpą“, kur nors Pylimo gatvėje, prie Vingrių stotelės ar arčiau, bus įrengtas troleibusų ir autobusų žiedas, kuriame šie apsisuktų ir važiuotų atgal? O gal numatoma čia išvis išmontuoti troleibusų tinklą ir neleisti nei autobusų, nei mikroautobusų, nei asmeninių automobilių?

Tokiu atveju panagrinėkime smulkiau, ką tai reikštų daugelio Vilniaus rajonų gyventojams, nes jau dabar girdėti kalbos, jog Antakalnio gyventojai bus vežami į stotį autobusais per Olandų gatvę, o Žvėryno – per ir taip transporto perkimštą Taurakalnį (V. Kudirkos g.). Jau nekalbant apie tai, jog tuomet smarkiai pamėltų oras ir Antakalnyje, ir Žvėryne, ir kitose miesto dalyse, reikia pabrėžti dar svarbesnį dalyką: esamomis troleibusų ir autobusų linijomis į stotį važiuoja tik nedidelė keleivių dalis. Daugelis jų važiuoja į centrinę miesto dalį, ir būtent Jogailos ir Pylimo gatvės bei jų aplinka yra didžiausias žmonių traukos centras. Čia didžiulės parduotuvės „Grand Duke Palace“, „Flagman“ ir netrukus atsidarysiantis „Gedimino 9“, ir smulkesnių krautuvių rajonas Vilniaus, Jogailos, Trakų gatvėse, čia pat centrinis paštas, Vyriausybės rūmai, opera ir  du dramos teatrai, keli bankai, toliau, Pylimo gatvėje ir jos prieigose, keli knygynai, stambus kalbų mokymo centras, įvairiapusę veiklą vystantys Mokytojų namai, S. Nėries gimnazija, VGTU fakultetas, iš čia nesunku pasiekti Jaunimo ir „Lėlės“ teatrus, Filharmoniją, daugelį restoranų ir kt. Visus juos galės pasiekti Santariškių ir Jeruzalės gyventojai, o kas beliks daryti kitų rajonų keleiviams? Kaskart keliauti į Kalvarijų gatvę ir persėdinėti į tramvajų arba kulniuoti nemažus atstumus pėsčiomis.

Dar blogesnė situacija susiklostytų mažiausiai penkerius metus (beveik garantuotai kur kas ilgiau) tiesiant tramvajaus liniją – tada troleibusai negalės kursuoti nė Kalvarijų gatve, o juk tai pagrindinė transporto rūšis šioje eismo arterijoje. Visi persėsime į autobusus?  Kiek jų reikės papildomai pirkti? Ir į kokias šalutines gatves suks Kalvarijų ir Pylimo gatvių transportas, nes jokių tam tinkamų šalutinių gatvių šioje trasoje paprasčiausiai nėra.

Tačiau visų didžiausias mitas – tramvajus sumažins transporto kamščius. Mat tuometinio mero A. Zuoko įsitikinimu, dauguma asmeninių automobilių vairuotojų paliks juos garažuose ir persės į tramvajų. Bet štai mano atliktos mini apklausos rezultatai: iš beveik 50 apklaustų pažįstamų automobilių savininkų nei vienas nė negalvoja dėl tramvajaus atsisakyti kelionių po miestą savo mašina. Be to, prisiminkime, jog įlaipinant ir išlaipinant iš tramvajaus keleivius visas kitas transportas turi sustoti ir laukti, o įvykus kad ir menkiausiai avarijai tramvajus, kitaip nei kur kas manevringesnis troleibusas, nesugebės apvažiuoti avarijos vietos ir ilgam užkimš gatvę. Tad dėl tramvajaus linijos gerokai susiaurėjus ir dabar netuščioms gatvėms, transporto kamščiai smarkiai padidėtų ir žymiai pablogintų dabartinę padėtį. Tai patvirtina prancūzų specialistų tyrimai: Paryžiaus pakraštyje atidarius tramvajaus liniją, eismo pralaidumas sumažėjo 20 procentų.

Beje, kamščiams mažinti ir be tramvajaus dar yra rezervų. Dažniausiai jie – nerūpestingo atitinkamų savivaldybės padalinių darbo rezultatas. Štai praeitų metų rugpjūtį, kai miestas buvo ištuštėjęs, gatvėse beveik nebuvo remontininkų, tačiau po rugsėjo pirmosios, miestą užplūdus mašinų srautams, lyg tyčia daug kur pradėta kasinėti ir siaurinti važiuojamąją gatvių dalį. Pusę metų kentėjome didžiulius kamščius prie Žaliojo tilto; tą laiką buvo galima gerokai sutrumpinti organizavus intensyvesnį  remontininkų darbą (kai kuriomis dienomis ten krapštydavosi vos keli darbininkai), taip pat ir darbą poilsio dienomis. Naujausias pavyzdys: statant namų kvartalą prie Kosciuškos ir Sluškų gatvių sankryžos, ilgam laikui buvo užtvertas išvažiavimas iš Antakalnio (Vileišio gatvės). Dėl to jau nuo 7 val. ryto susidarydavo kamščiai prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios. O jeigu savivaldybė būtų pareikalavusi iš statybininkų mokėti baudas už kiekvieną užtvėrimo dieną (kaip tai daroma daugelyje šalių), visiems nuostolingų kamščių laikotarpis būtų buvęs kur kas trumpesnis.

Pabaigai dar vienas, kiek kurioziškas mitas: Vilniuje yra žmonių, pasiryžusių rimtai svarstyti metro statybos idėją. Bent jau taip galvoja minėto lankstinuko autoriai ir aiškina, kad metro linijos 1 kilometras kainuotų 300 milijonų litų. Juos galima suprasti – proteguoja tramvajų, kurio linijos kilometras kainuoja 40 milijonų litų (tačiau užmiršta paminėti, jog troleibuso linijos 1 km atsieina  tik 2,6 milijono litų). Vis dėlto apie metro Vilniuje gali svajoti tik visiškai praradę realybės jausmą žmonės. Jau nekalbant apie milijardines išlaidas, pusę Vilniaus namų, ypač senamiestyje, ištiktų panašus likimas kaip tą nelaimėlį Šiaulių gatvėje. Todėl metro šalininkams siūlyčiau pasvarstyti dar vieną – kosminio transporto projektą: įrengiame starto aikšteles Santariškėse, Fabijoniškėse, Pašilaičiuose ir kitur, lipame į kosmines kapsules, šauname it kulkos į stratosferą ir tuoj pat tūpiame prie geležinkelio stoties. Jokių problemų – nei kamščių, nei bėgių, nei tunelių. O kaina? Bet argi tokiems turtuoliams kaip mes kaina svarbi?

Na, o jeigu rimčiau, tai norisi tikėti, jog naujoji Vilniaus savivaldybė miesto transporto problemas spręs ūkiškiau ir nešvaistys milijardų vėjais. Jeigu sunkiai randame 5 milijonus litų pagelbėti tekstilininkams ir užkirsti kelią humanitarinei katastrofai Alytuje, kodėl turėtume žerti šimtus milijonų pasenusiai transporto priemonei, užmiršę, jog už nepalyginamai mažesnę kainą  gausime kur kas geresnį rezultatą plėsdami modernių troleibusų tinklą, kuriuo pasigirti gali toli gražu ne visi Europos miestai.