Verslininkai pasiryžę iškoduoti PPP (liet. VPP)

Viešojo ir privataus sektorių bendradarbiavimą į priekį stumia verslas

Verslininkai nebelaukia valdžios malonės – jie patys tiesia pagalbos ranką, siūlydami dar kiek mistiškai skambantį viešojo ir privataus sektorių bendradarbiavimo modelį PPP (ang. public private partnership). Trūkstamus susisiekimo, socialinės infrastruktūros objektus jie pajėgūs finansuoti patys. Suprantama, investuotojams reikia valdžios pritarimo jų siūlomoms sąlygoms. Pati valdžia pasiliktų koordinatoriaus ir kontrolieriaus vaidmenį.

Bendrovės „Vilniaus rentinys“ generalinio direktoriaus pavaduotojo Juozo Zykaus įsitikinimu, blogiausia sostinėje padėtis – susisiekimo sektoriuje. Susisiekimo ministerijos užsakymu Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) specialistai atliko skaičiavimus, kurie parodė, jog stovėdami automobilių spūstyse vilniečiai patiria daugiausia nuostolių. Todėl viešojo ir privataus sektorių bendradarbiavimas galėtų prisidėti įgyvendinant susisiekimo infrastruktūros projektus.

Verslininkai parengė preliminarų susisiekimo infrastruktūros objektų sąrašą, kuriame pateikė projektų, galimų įgyvendinti viešojo ir privataus sektorių bendradarbiavimo principu.

„Per pastaruosius keletą metų Lietuvoje penkis kartus padidėjo automobilių srautai, o patys keliai, gatvės, tiltai ir kita susisiekimo infrastruktūra mažai pasikeitė. Dėl nepakankamai pralaidžių gatvių ir nesaugių kelių, kuriais važinėjama mažu greičiu, mažėja ūkio efektyvumas, didėja išlaidos, tai tampa nelaimingų atsitikimų priežastimi“, – sakė J. Zykus.

Pagal Susisiekimo ministerijos užsakytus ir VGTU specialistų atliktus skaičiavimus, 2007 m. vilniečiai, įstrigę automobilių spūstyse, patyrė apie 3,8 mln. litų nuostolių. Dar 2,2 mlrd. litų pridėjo eismo įvykiai, tarša ir kiti su autotransportu susiję nuostoliai. Ar investuotojams ne per didelė rizika dalyvauti viešojo ir privataus sektorių bendradarbiavimo projektuose? J. Zykaus teigimu, verslininkai visada rizikuoja, bet laimi tie, kurie rizikuoja protingai. „Be to, šiandien nėra kitos išeities. Mes įpratę pinigus uždirbti, o ne paleisti juos vėjais, todėl turimus resursus nukreiptume ten, kur mažiausia rizika. Šiuo laikotarpiu pasaulyje kapitalas – žmonės ir piniginiai resursai – yra mobilūs ir gali išvažiuoti į kitas šalis, kur sąlygos geresnės, tarp jų ir į kaimyninę Baltarusiją“, – kalbėjo vienas „Vilniaus rentinio“ vadovų.

Vis dėto jis įsitikinęs, kad dabar yra pats palankiausias metas įgyvendinti projektus viešojo ir privataus sektorių bendradarbiavimo principu. Antraip reikės laukti kitos krizės, žinoma, jei jos sulauksime. Dabar verslas gali ir yra pasirengęs įgyvendinti visuomenei reikalingus projektus: statyti darželius, mokyklas, tiesti kelius. Šiandien ypač geras metas apjungti viešojo ir privataus sektorių pajėgumus siekiant tinkamų sprendimų socialinės ir inžinerinės infrastruktūros srityse. Valstybė, kaip ir verslas bei visuomenė, viena nėra pajėgi išspręsti šių problemų ir rasti išteklių reikiamiems projektams įgyvendinti.

Šiuo metu įgyvendinti projektus pagal viešojo ir privataus sektorių bendradarbiavimo principą labiausiai trukdo valdžios abejingumas ir jos apsiginklavimas sau palankiais įstatymais, reglamentais, ministrų įsakymais, joms pavaldžių tarnybų metodiniais nurodymais.

„Kai valdžios lovyje neliks pinigų, tuomet biurokratai išsibėgios. Norint papildyti lovį, reikia leisti dirbti privačiam sektoriui, todėl reikia sugriauti nuo sovietmečio laikų užsilikusius stereotipus – pirmiausia žmonių sąmonėje, po to įstatymų bazėje. Gali kilti klausimas, ar verslininkus domins projektai, atsipirksiantys po keliasdešimt metų. Tačiau verslininkas mišką dažniausiai sodina žinodamas, kad iš suaugusių medžių namą statys tik jo vaikaitis. Kitas karvę augina žinodamas, kad ją melš po dvejų metų. Bemaž visada žiūrima į priekį, tik svarbu, kad triūso neatimtų biurokratai“, – sakė J. Zykus.

Verslininkai mato dvi galimybes gauti grąžą iš investicijų į susisiekimo infrastruktūros projektus. Pirmoji – savivaldybės nuperka iš verslininkų jų pastatytą tiltą, požeminę pėsčiųjų perėją ar kitą objektą. Kitas būdas – leisti verslininkams atitinkamą laikotarpį apmokestinti naudojimąsi jų pastatytu objektu. Antai norėdami išvengti spūsčių vairuotojai gali važiuoti mokamu keliu ar tiltu. Kai verslininkų investuoti pinigai sugrįžta, jie turtą perduoda savivaldybei. Ši toliau sprendžia – palikti rinkliavą ar ne.

Iš reikalingiausių ir realiausiai įgyvendinamų projektų minimi keli. Siūloma įrengti kelių jungtį Karveliškės–Rykantai. Už pasinaudojimą ja vairuotojai sumokėtų nustatytą mokestį ir išleistų dukart mažiau, nei praleisdami laiką ir degindami degalus važiuodami aplinkkeliais. Kita tokia jungtis – tarp Ožkinių ir Nemenčinės plento, sudarant galimybę apvažiuoti Vilnių iš šiaurinės pusės.


Nutiesus kelio atkarpą Karveliškės-Rykantai, vairuotojams nebereiktų važiuoti keliolikos kilometrų apylankos.

Kitas projektas – įrengti saugias pėsčiųjų perėjas Vilniuje. Visų pirma būtina pastatyti pėsčiųjų perėjas Santariškėse, Gariūnuose, Laisvės prospekte.


Tokia požemines perėjas siūloma įrengti sostinės Santariškių rajone ir Gariūnuose.

Kaune verslininkai siūlo spręsti tris susisiekimo problemas: įrengti požeminę geležinkelio pervažą Amaliuose, Birštono ir Jonavos gatves sujungsiantį tunelį bei įrengti dviejų lygių Taikos ir Pramonės gatvių sankryžas.


Požeminė geležinkelio pervaža Amaliuose išspręs daug susisiekimo problemų.


Tunelis Kaune sujungtų Gimnazijos ir Jonavos gatves.

Analizuojama galimybė pagerinti susisiekimą įrengiant pravažiavimus po geležinkeliu Mažeikiuose, uostamiesčio Tilžės gatvėje, Plungėje bei pravažiavimus po Tilto ir Ligoninės gatvėmis Alytuje. Visus šiuos objektus pajėgūs finansuoti Lietuvos verslininkai. Užsienio investuotojus sudominti gali tik kelis šimtus milijonų ar milijardų kainuojantys objektai, tokie kaip atominė elektrinė, Vilniaus metro, Klaipėdos ir Šventosios jūrų uostai.

Sekite mus "Facebook"