Ar reikia Vilniui metro?

TAIP 59%

NE 41%

Metropoliteno idėjos šalininkai, anksčiau telkęsi tik Seime, pagaliau sukūrė oficialią grupę ir Vilniaus savivaldybėje. Tačiau propaguojamas ir tramvajus. Apie tai, kuris transportas Vilniui tinkamesnis, - VšĮ „Vilniaus metro" direktorius Rimantas Pūkelis ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto Teritorijų planavimo mokslo instituto direktorė Marija Burinskienė.

Nuo liepos 1 d. vilniečių laukia viešojo transporto permainos - populiariausiais miesto maršrutais pradės kursuoti greitieji autobusai, o privatūs vežėjai bus išstumti iš miesto centro ir atliks tik „privežėjų" vaidmenį - padės keleiviams iš miesto pakraščių pasiekti greitojo autobuso stotelę. Tačiau tai - tik mažytis milžiniškos pertvarkos žingsnelis, mat Vilniaus miesto savivaldybėje jau dėliojami tramvajaus planai.

Greitųjų autobusų greitis, tiesa, nebus toks milžiniškas. Pavyzdžiui, kelionė autobusu Santariškės-Stotis šiuo metu trunka apie 45 min., o kai jį pakeis greitasis autobusas, kelionės trukmė sutrumpės vos 10 minučių.

Praėjusią savaitę Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nariai susivienijo į naują Metropoliteno įdiegimo paramos grupę. 17 politikų, tarp kurių - ir mero Artūro Zuoko šalininkai, mano, kad metro projektas Vilniuje yra kur kas realesnis nei tramvajaus.


Du TAIP nariai

Naujojoje savivaldybės grupėje dalyvauja tarybos nariai iš visų savivaldybės tarybos frakcijų. Tarp pritariančių šiai idėjai yra ir du A.Zuoko koalicijai priklausantys politikai: frakcijos TAIP narys, grupės pirmininko pavaduotojas Juozas Antanaitis bei Petras Nausėda. Nors pats meras vienareikšmiškai pasisako už tramvajaus sistemos įvedimą.

Susisiekimas - viena opiausių mūsų sostinės problemų. Net 60 proc. vilniečių ją įvardija kaip svarbiausią.

Vilniaus visuomenė jau kelis dešimtmečius diskutuoja, kaip spręsti viešojo transporto problemą. Su LŽ kalbasi pilie­čių asociacijos "Metro sąjū­dis" vadovas Juozas Zykus.


Metro ateitis - Seimo rankose

"Nauji valdantieji prieš ateidami į valdžią verslui žadėjo mokestinių lengvatų. Kol kas mes jų dar santūriai laukiame. Tačiau jei iki vasaros valdžia pažadų neprisimins, tada klausimus galbūt jau kelsime mes", - dienraščiui LŽ pareiškė Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas Robertas Dargis.

LPK vadovo žodžiai nuskambėjo tuomet, kai dalis šalies verslininkų, neišsipildžius lūkesčiams gauti iš naujosios valdžios palaikymą, jau tyliai kalba apie galimybę savo verslą perkelti į užsienį. Nemažai Lietuvos įmonių kitose valstybėse dirba ir dabar. Ypač daug tokių bendrovių yra tarp tarptautinių krovinių vežėjų.

Trečiadienį Vilniaus miesto taryba bandys apsispręsti kokią naują transporto rūšį per artimiausius 30 metų diegti sostinėje. Vien šio klausimo nagrinėjimui ir planų sudarymui savivaldybė jau atseikėjo 790 tūkstančių litų.

Bus svarstomos dvi ateities visuomeninio transporto idėjos: tramvajus, kurio planus kuria „Ūkio subjektų grupė“, vadovaujama miesto administracijos, ir metropolitenas, kurį aktyviai siūlo pilietinė organizacija „Metro sąjūdis“.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr.

Kiekvieną dieną, nuo ryto iki vakaro, sostinės Geležinio Vilko gatve nutįsta kilometrinės automobilių eilės. Šių spūsčių priežastis - statomas viadukas, leisiantis vairuotojams iš Geležinio Vilko, pasukti į Goštauto gatvę.

Tokiu būdu keli tūkstančiai vairuotojų, kasdien keliaujančių šiuo maršrutu, sutaupys apie du kilometrus kelio arba kelias minutes laiko. Visa tai atrodo puiku, tačiau sostinėje ir be to pilna vietų, kuriose ne keli tūkstančiai, bet kelios dešimtys tūkstančių skubančių į darbą ar iš jo praleidžia begalę laiko.

Naktį gausiai pasnigus, vilniečių kelionė į darbą vakar tapo ne tik didesniu, nei įprasta, kantrybės išbandymu - dažnam net teko repetuoti, ką pasakys viršininkui.

„Čia šiaip žiema ar aš prabudau gruodžio 21 d.? Sėdžiu spūstyje, kur jos dar niekad nebuvo", - portalui diena.lt sakė vilnietis Robertas.

„Tokią dieną beveik legalu vėluoti", - šypsotis bandė Linas, dėl iškritusio sniego pavėlavęs į darbą.

Vieni sostinės vairuotojai niurzga, kad į darbą nuvažiuoti neįmanoma, nes tenka valandą prastovėti grūstyse, kiti sako, kad mums iki vakarietiškų transporto spūsčių dar toli. Bet kokiu atveju šiais laikais viską galima suskaičiuoti. Taigi šįkart apie tai, kiek kainuoja žmonių stovėjimas transporto spūstyse.

Stovintys transporto grūstyse stengiasi laiką leisti kaip įmanoma turiningiau: kas klausosi muzikos, kas reikalus tvarko telefonu, kas sprendžia kryžiažodžius, kas skutasi ar darosi makiažą, galų gale užkandžiauja. Žmonės vienaip ar kitaip prisitaiko prie realybės.

Sunkiai rastumėme miestą, kuriame gyventojai nebūtų skatinami iš nuosavų automobilių persėsti į viešąjį transportą. Dėl didelio eismo intensyvumo ir jo sukeltų spūsčių ne tik teršiamas oras, mieste tampa nemalonu gyventi, bet ir patiriami milžiniški finansiniai nuostoliai. Vis dėlto automobilis išlieka populiariausia susisiekimo priemone mieste ir Lietuvos sostinė jokia išimtis. Viena pagrindinių tokios situacijos priežasčių yra ta, kad automobilis leidžia keliauti nuo durų iki durų, išvengiant kelionių pėsčiomis nuo ir iki viešojo transporto stotelių.

Europos miestai, o ypač šalių sostinės, susisiekimo problemas sprendžia išnaudodamos požeminę erdvę, t.y. įrengdamos metropoliteno sistemas.

Pirmiausia susisiekimas komplikuojasi senamiesčiuose, nes mūsų protėviai negalėjo žinoti apie dabartinę miestų plėtrą, šiuolaikinių žmonių socialinius santykius ir susisiekimo būdus bei transporto priemones.

Prieš du šimtus metų eiliniai miestiečiai susisiekdavo pėsčiomis, o labiau pasiturintys naudojosi vežikų paslaugomis, todėl ir miestų gatvės buvo pritaikytos tik šioms reikmėms tenkinti.

Spūstys vilniečiams - kasdienis kantrybės išbandymas, tačiau, nuo šio pirmadienio apribojus eismą viena judriausių sostinės Geležinio Vilko gatvių, jiems teko sukaupti paskutinius savitvardos likučius ir rūpestingiau skaičiuoti kelionės išlaidas.


Kelionė pailgėjo valanda

Vilnietis Linas Savėnas, kasryt iš Santariškių važiuodamas į darbą Geležinio Vilko gatve, spūstyje stovi bent pusvalandį, o dieną tą pati ruožą įveikia per 3 minutes.

Vilniuje gyvenu nebe pirmą dešimtmetį. Senbuvio akimis žvelgiant galima sostinės pasikeitimus palyginti į besikeičiančius tartum kaleidoskope vaizdus. Buvo laikai, kai iš Žirmūnų į miesto centrą eidavome pėsčiomis, kiek vėliau -perpildytais autobusais, dar vėliau lengvuoju transportu... Ir, matyt, vėl ateina laikai, kai į centrą geriausia nuvykti vėl bus pėsčiomis. Priežastis: brangūs degalai, daugybė transporto priemonių, ypač rytais ir pavakariais. Nepamirškime ir kitų MIESTŲ, o ypač mažesniųjų gyventojų, kuriems asmeniniais, tarnybiniais ar dar kitokiais reikalais tenka atvykti į sostinę. Mažiau patyrę vairuotojai net bijo vilnietiškųjų už vairo sėdinčių „asų". Teko girdėti užsieniečių mintis: „Vilniaus gatvėse ne važiuojama, o lenktyniaujama". Atvirai žmonės pasipasakoja, kaip sunku surasti vietelę lengvajam automobiliui.

Sakoma, kad Dievas, norėdamas nubausti žmogų, atima iš jo protą, o tada jau pats žmogus save skriaudžia. Neaišku, už kokias nuodėmes, bet akivaizdu, kad dalies tautiečių mąstymas suprastėjo, ypač tų, kurie valdo šalį ir skelbiasi norį padaryti mus laimingais.

Viešasis ir privatusis sektoriai ieško naujų bendradarbiavimo formų. Valstybė nedrąsiai tiesia ranką privačiajam sektoriui, kviesdama pagelbėti plėsti viešąją infrastruktūrą - Lukiškių kalėjimo perkėlimas į Pravieniškes yra trečias į dienos šviesą išlindęs bandomasis viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerystės (VPSP, angl. public private partnership, PPP) projektas. Verslas tokią iniciatyvą sveikina, bet pastabų irgi turi, nes valdininkai nori užimti visada teisaus pirkėjo, o ne partnerio poziciją.