Vilniaus miestas nuo seno turi požeminės statybos tradicijas. Dar XIX-ojo amžiaus pradžioje Paneriuose buvo pastatytas geležinkelio tunelis. XX-ojo amžiaus pradžioje Neries upės slėnio šlaituose bei kalvynų griovų šlaituose buvo įrengiami kariniai sandėliai bei kiti objektai. Praėjusio amžiaus 8-tame dešimtmetyje įrengtas požeminis transporto tunelis prie parlamento rūmų. 1984-1987 metais buvo atlikti inžineriniai geologiniai tyrimai požeminio tramvajaus statybai ir pradėti jo projektavimo darbai. Pastarasis projektas nebuvo įgyvendintas dėl politinių sumetimų. Tuo pačiu laiku ne specialistų tarpe paplito mitas apie “blogas geologines sąlygas požeminei statybai”. Šis baubas dažnai naudojamos požeminės erdvės įsisavinimo priešininkų iki šiol.
Pabandykime objektyviai įvertinti Vilniaus miesto geologines hidrogeologines sąlygas požeminės statybos atžvilgiu.
Vilniaus miesto teritorijos geologinis pjūvis yra suformuotas trijų kontinentinių apledėjimų suneštomis nuogulomis, kurias apklojo tų ledynų tirpsmo vandens nuosėdos, bei Neries upės senslėnio ir dabartinės vagos suklostytos nuogulos. Tokiu būdu Vilniaus miesto geologinį pjūvį sudaro marga ir sudėtinga molio ir smėlio gruntų storymė, kuri nuo senų laikų naudojama kaip patikimas pagrindas pastatams ir kitiems statiniams.
Diduma miesto yra išsidėsčiusi senojo Neries slėnio terasose, kurių priskaičiuojama net šešios. Jos viena nuo kitos atskirtos įvairaus aukščio šlaitais ir sudarytos iš įvairaus gruduotumo smėlio, žvyro ir gargždo. Kai kuriose vietose šiuos gruntus pakeičia dulkingi molingi gruntai – priesmėliai ir priemoliai. Dažniausiai šie gruntai slūgso ant moreninių (ledynų suformuotų) molio gruntų – moreninių priemolių ir priesmėlių su žvyro ir gargždo priemaiša. Pastarieji gruntai pasižymi ypač geromis statybinėmis savybėmis. Arčiau Neries upės terasų nuogulos slūgso ant dar anksčiau suklostytų smėlingų ir dulkingų nuogulų (1 pav.).
Senamiesčio teritorijoje per daugelį amžių yra susikaupęs nemažas kultūrinis sluoksnis, kuris padengia geologinius sluoksnius. Jo storis kinta nuo 3 iki 9 metrų. Šio sluoksnio panaudoti pagrindu statiniams negalima. Kitų silpnų gruntų – durpių, dumblo – paplitimas miesto teritorijoje yra labai ribotas.
Viena iš požeminei statybai kylančių kliūčių yra požeminis vanduo. Didesnėje Vilniaus miesto dalyje gruntinis vanduo slūgso dideliame gylyje: (nuo 6-8 m iki 12-18 m). Šis gylis priklauso nuo terasų aukščio ir didesnio trukdymo požeminei statybai neturi. Tik dviejose žemiausiose terasose jo lygis aukštesnis ir sudaro 1-3 m nuo žemės paviršiaus (2 pav.).


1 pav. Inžinerinis geologinis pjūvis Vilniaus miesto Pylimo gatvėje (Inžinerinių tyrinėjimų institutas, 1987)




2 pav. Gruntinio vandens hidrodinaminė schema (pagal UAB “Vilniaus Hidrogeologija” duomenis)

Pateikti duomenys rodo, kad daugumoje vietų Vilniaus geologinės hidrogeologinės sąlygos yra palankios metropoliteno statybai. Žinoma, yra ir sudėtingesnių šiai statybai vietų. Pavyzdžiui, perėjimai per Neries upę bei kultūrinis sluoksnis. Tačiau šiuolaikinės statybos technologijos leidžia atlikti statybos darbus ir šiose vietose.Išdėstyti duomenys, vertinant Vilniaus miesto geologinę sandarą ir hidrogeologines sąlygas, leidžia teigti, kad 10 metrų gylyje požeminė statyba yra nesudėtinga ir tik atskiruose ruožuose gali reikalauti papildomų inžinerinių priemonių. Vykdant požeminę statybą didesniame gylyje inžinerinė – geologinė situacija būtų vidutinio sudėtingumo.
Lyginant Vilniaus miesto geologines sąlygas su daugelio kitų Europos miestų sąlygomis nustatyta, kad kituose miestuose požeminiai statiniai pastatyti žymiai sudėtingesnėmis sąlygomis (1 lentelė).

1 lentelė. Berlyno, Roterdamo, Kopenhagos, Amsterdamo, Hamburgo ir Vilniaus miestų požeminio transporto linijų inžinerinių geologinių sąlygų palyginimas