Miesto viešojo transporto schema susideda iš skirtingų transportavimo technologijų, kurios pasirenkamos ir įdiegiamos atsižvelgiant į miesto poreikius ir galimybes.

Šiuos technologijų modelius pirmą kartą išskyrė viena Niujorko pervežimų kompanija 1930–aisiais metais, iš viso jų yra keturi:
1. Spartusis susisiekimas (metro, greitieji traukiniai);
2. Tramvajus;
3. Troleibusai (taip pat ir elektra varomi autobusai);
4. Motorinės transporto priemonės.

Sujungiant įvairių rūšių viešąjį transportą į vieningą ir efektyviai veikiančią tranzito sistemą, siekiama, kad skirtingos viešojo transporto priemonės nekonkuruotų, o papildytų viena kitą. Ankščiau kiekviena transporto priemonė buvo suprantama kaip atskiras objektas, palaikomas ir populiarinimas skirtingų interesų grupių. Ypač dažnai konkuruodavo to paties maršruto skirtingos transporto priemonės, pavyzdžiui, autobusai ir tramvajus ar metro.

Gyvenimo lygis ir viešojo transporto sistema - kuo tai susiję?

Kokią transporto priemonę ar priemones renkasi miestas, priklauso nuo miesto išsiplėtimo, infrastruktūros išlaikymo kainų, miesto pajėgumo diegiant naujas transportavimo sistemas. Kuo miestas labiau išsivystęs, tuo efektyviau veikia įvairesnės transportavimo technologijos vieningoje sistemoje, pradedant nuo motorinių viešojo transporto priemonių, baigiant – greituoju transportu, kuris rodo aukščiausią miesto transporto sistemos išsivystymo lygį. Taigi kuo tobulesnė transportavimo sistema, tuo greitesnis, patogesnis ir kokybiškesnis keliavimas viešuoju transportu, o tai savaime lemia ir geresnę gyvenimo kokybę.